MJØDMESTER: nacionalinis Norvegijos midaus čempionatas

2025 metų gegužės 10 dieną Bergene vykęs MJØDMESTER konkursas – tai svarbiausias Norvegijos nacionalinis čempionatas namų midaus gamintojams. Konkursas išsiskyrė tiek dalyvių gausa, tiek stilistine įvairove – nuo klasikinių tradicinių midaus rūšių iki kūrybiškų, drąsių eksperimentų su prieskoniais, uogomis ir net pipirais. Čempionate varžėsi 55 midūs ir 28 midudariai. Kaip pastebėjo vienas iš teisėjų: 

„Tai daugiau nei konkursas – tai visos šalies midaus kultūros pulsas.“

Kategorijos ir kūrybinė laisvė

Konkursas apėmė keturias pagrindines kategorijas:

1. Tradicinis midus (tik medus)
2. Melomel (su vaisiais ir uogomis)
3. Metheglin (su prieskoniais ir žolelėmis)
4. Atviroji klasė – skirta eksperimentiniams ar inovatyviems receptams

Dauguma mėginių pasižymėjo gerai išreikštu medaus ar vaisių/uogų profiliu. Norvegai ypač stiprūs melomel kategorijoje, kuri buvo didžiausia. Šalis turi daug laukinių miško uogų todėl ir patirtis dirbant su vietiniais ingredientais jaučiama.

Taip pat naudoti kūrybiški ingredientai tokie, kaip tekšės, rūgštynės, vanilė, šermukšnių lapai ar net gervuogių arbata. Dauguma namų gamintojų sukurtų gėrimų atitiko profesionalių produktų lygį – balansas, poskonis ir struktūra buvo akivaizdžios stipriosios savybės.

Kaip vertinamas midus?

Kiekvienas mėginys buvo vertinamas pagal aiškią ir struktūruotą sistemą, skiriant balus penkiose srityse:

1. Išvaizda (maks. 12 balų)
2. Aromatas (maks. 30 balų)
3. Skonis ir kūnas (maks. 32 balai)
4. Poskonis (maks. 14 balų)
5. Bendras įspūdis (maks. 12 balų)

Didžiausias galimas įvertinimas – 100 balų. Teisėjai vertino ne tik techninį meistriškumą, bet ir kūrybiškumą, balanso išlaikymą, medaus išraišką bei ingredientų harmoniją.

Grand Champion midus: subtilumo ir laukinių uogų šedevras

Pagrindiniu konkurso nugalėtoju tapo Jonas Fenner Svare, Raymond Wolf og Eivind Ronold, sukūrę išskirtinį melomel stiliaus midų pavadinimu „Multeplying multeverses“.

Midaus sudėtyje – du kaprizingi ingredientai: šaltalankiai ir paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus), dar vadinama šiaurės auksu. Tekšė – vertinama ir reta uoga, auganti pelkėtose Skandinavijos vietovėse. Jos skonis saldžiarūgštis, su gėliškais bei medžio niuansais.

Kolegė teisėja Hanne Østeby apibūdino tekšės skonį kaip unikalų ir sunkiai palyginamą: 

„Tai labai išskirtinis skonis – jei niekada neragavote, būtinai turėtumėte! Galbūt arčiausiai būtų labai sunokusi didelė geltona avietė su šiek tiek oranžinių ir raudonų natų. Visiškai prinokusi tekšė tampa labai sultinga, jos sultys tirštesnės nei įprastų uogų, o pats skonis – subtilus, bet aiškiai išreikštas”

Kodėl šis midus išsiskyrė?

1. Retų ingredientų meistrystė: abu pagrindiniai komponentai reikalauja subtilaus balanso – tai pavyko pasiekti su išskirtiniu tikslumu.
2. Kultūrinė vertė: pasirinktos uogos/vaisai atspindi Norvegijos identitetą ir kraštovaizdį.
3. Skonio harmonija: saldumas, rūgštumas, aromatas ir poskonis – viskas susijungė į rafinuotą visumą.

Šaltalankiai, savo ruožtu, pasižymi itin ryškiu rūgštingumu ir taninais, todėl jų integravimas į midų reikalauja preciziškumo. Jie suteikė midui intensyvios, citrusinės rūgšties, kuri subtiliai kontrastavo su tekšių saldumu. Išsaugoti šiuos subtilius skonius, po fermentacijos – meistriškumo ženklas.

Šaltalankiai turi natūralių taninų ir rūgšties, todėl netinkamai apdoroti gali tapti per aštrūs, tačiau šiame miduje jie veikė kaip gaivi rūgšties ašis. Rūgštumas ir saldumas buvo nepriekaištingai suvaldyti. Teisėjai išskyrė šį midų už jo:

• elegantišką aromatą,
• subtilų, bet ryškų skonio profilį,
• puikią rūgšties ir saldumo pusiausvyrą,
• sodrų kūną ir ilgą poskonį.

Tai – pavyzdys, kaip vietinės laukinės žaliavos gali būti panaudotos kuriant modernų ir itin elegantišką midų. Šis midus ne tik konkurso, bet ir visos Norvegijos midaus pasididžiavimas. 

Paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus) – Norvegijos auksas

Tekšė (norv. molte, angl. cloudberry) labai vertinamas ir kultūriškai reikšmingas vaisus Norvegijoje. Tai yra vaisius, ne uoga. Kad lengviau būtų įsivaizduoti, kodėl tai vaisius, o ne uoga, prisiminkite erškėčių vaisus. Abu augalai priklauso tai pačiai erškėtinių šeimos augalų šeimai. Dėl savo retumo tekšė dažnai vadinama „Arkties auksu“.

Vaisiai pasižymi saldžiarūgščiu, šiek tiek gėlėtu skoniu su medžio natomis. Jos tekstūra minkšta, o nokdamos jos tampa gintarinės spalvos. Dėl šio skonio profilio jos puikiai dera su medumi, ypač fermentuotos. 

Norvegijoje tekšė kulinarinės kultūros dalis – dažnai naudojama šventiniuose desertuose, o jos rinkimas – beveik ritualinis procesas, dažnai siejamas su paveldėtomis rinkimo teisėmis ir sezoninėmis tradicijomis, kurios kai kuriose bendruomenėse turi simbolinę reikšmę.

Tekšė nuo senų laikų buvo laikoma delikatesu, naudojama šventiniams desertams, likeriams, padažams prie mėsos ar žuvies. Norvegijoje tekšės dažnai patiekiamos su plakta grietinėle (multekrem) Kalėdų ar kitų iškilmių metu.

Ritualiniu šis procesas laikomas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tekšių augimo sąlygos ekstremalios: jos renkamos pelkėtose, sunkiai pasiekiamose vietose, dažnai reikalaujančiose fizinių pastangų ir ištvermės. Derliaus sezonas trumpas – tik kelių savaičių langas vasaros viduryje, o dėl klimato svyravimų ir laukinės gamtos poveikio, uogų kiekis kasmet gali labai skirtis.

Dėl savo retumo tekšės parduodamos už itin aukštą kainą – tiek šviežios, tiek perdirbtos (pvz., uogienės ar likeriai). Tai viena iš brangiausių laukinių uogų Skandinavijoje. 1 litro kaina gali svyruoti nuo 15 iki 30 eurų, priklausomai nuo derliaus metų ir rinkos paklausos.

Tekšių rinkimo tradicijos ir teisiniai aspektai

Daugelyje Norvegijos regionų tekšių augimvietės yra „saugomos paslaptys“, perduodamos iš kartos į kartą. Rinkimas tampa beveik meditaciniu aktu – ramybės, vienatvės ir ryšio su gamta momentu. Kai kur net egzistuoja „tekšių konfliktai“. Pavyzdžiui, šiaurinėje Norvegijoje pasitaiko atvejų, kai vietiniai uždaro prieigas prie pelkių arba skundžiasi dėl ne vietinių, be leidimo ar per anksti uogas renkančių žmonių. Tekšių augimvietės dažnai laikomos šeimos paslaptimi, o jų pažeidimas – ne tik neetiškas, bet ir kultūriškai jautrus. Vietiniai sako, kad tekšės reikia rinkti su pagarba – tiek laikui, tiek vietai, kur ji auga. 

Be to, Norvegijoje galioja vadinamasis „allemannsretten“ (visuotinės prieigos teisė) įstatymas, leidžiantis laisvai rinkti laukines uogas, grybauti ir vaikščioti gamtoje, tačiau ši teisė nereiškia, kad galima nepaisyti vietinių tradicijų ar rinkti uogas privačioje valdoje be leidimo. Tai ypač svarbu tekšių atveju, kai uogos laikomos asmeniškai saugomomis vertybėmis. Kai kuriuose regionuose, pvz., Finnmarke ar Nordlande, netgi kyla teisinių ginčų dėl tekšių rinkimo privačiose teritorijose. Nors „allemannsretten“ leidžia laisvai vaikščioti gamtoje ir rinkti uogas, ši teisė negalioja aiškiai pažymėtoms privačioms valdoms.

2004 m. Norvegijos įstatymų kodekse (Friluftsloven) buvo atnaujintos nuostatos, kurios leidžia žemės savininkams riboti tam tikrų uogų, ypač vertingų kaip tekšės, rinkimą savo valdose, net jei jos vizualiai atviros visuomenei. Tai daroma siekiant apsaugoti tiek ekologinį balansą, tiek vietos bendruomenių interesus. Kai kurios šeimos net įsirengia ženklus „Privat eiendom – ikke multeplukking“ (Privati valda – draudžiama rinkti tekšes), pabrėždamos, kad tai ne tik žemė, bet ir kultūrinė nuosavybė.

Norvegijos midaus kultūra: drąsa ir vietiniai produktai

Norvegijoje jaučiama tikra namų midaus kūrimo banga. Ši tendencija itin sustiprėjo per pastaruosius penkerius metus – tiek dėl didėjančio susidomėjimo vietine gastronomija, tiek dėl aktyvios entuziastų bendruomenės, kuri organizuoja degustacijas, kursus ir tarpusavio konkursus. Vienas iš tokių renginių – būtent Mjødmester čempionatas, skatinantis ne tik meistrystę, bet ir kūrybiškumą, naudojant vietinius, netikėtus ingredientus.

Kasmet auga tiek kokybė, tiek originalumas. Ypač vertinamas vietinių žaliavų naudojimas – šiaurinės uogos, miško ir laukiniai augalai, medžio žievės elementai. Dažnai dominuoja rūgštūs profiliai, bet vis dažniau pasirodo ir subtilios, harmoningos kompozicijos.

Norvegų midininkai nebijo rizikuoti. Atrodo, kad svarbiau sukurti kažką unikalaus, nei atitikti standartus. Toks požiūris gimdo įsimintinus ir kartais net ekstremalius rezultatus – bet tame ir slypi jų žavesys.

Teisėjavimo įspūdžiai

Degustacijos įspūdžiai: teisėjavau įvairiuose kategorijose, įvertindama daugiau nei 30 mėginių. Dalis jų pasižymėjo išskirtiniu aromatiniu intensyvumu – buvo juntamos tokios natos kaip šviežia apelsinų žievelė, džiovintos slyvos, muskato riešutas, gervuogės ar degintas karamelizuotas medus.

Kai kurie tradiciniai midūs demonstravo itin švarų stilių, bet trūko kūno ar medaus atskleidimo, kas ypač svarbu šioje kategorijoje. Tuo tarpu kai kurios atviros klasės interpretacijos, pvz., su jalapeno, cinamonu ar uogų piurė, žavėjo kūrybiškumu, tačiau trūko skonio balanso ar burną deginančio prieskonių poskonio.

„Maloniai nustebino mėginių kokybė ir drąsa eksperimentuoti su vietinės gamtos dovanomis.“

Šis konkursas parodė, kad Norvegijos midaus scena verda ir bręsta – su pagarba medui, drąsa eksperimentuoti ir aiškia meile gamtai.