Šią vasarą mano darbo stalas dažnai buvo nuklotas stiklainiais. Skirtingų dydžių, formų, su įvairiomis etiketėmis, bet visi jie turėjo vieną bendrą bruožą: juose buvo medus, surinktas su meile Lietuvoje. Tai buvo ypatinga kelionė po mūsų šalį per skonį, aromatą ir bitininkų širdis.
Šie stiklainiai atkeliavo iš įvairiausių mūsų šalies kampelių: nuo Dzūkijos miškų iki pajūrio pievų, nuo miesto parkų iki laukų, kuriuose bitės dirba tyliai, bet atkakliai. Mano ir kolegų užduotis buvo nepaprasta: atrinkti medaus pavyzdžius, kurie atstovaus Lietuvai pasaulinėje scenoje – Apimondia 2025 kongrese Kopenhagoje.
Kodėl ši atranka tokia svarbi?
Apimondia – tai pasaulinė bitininkystės organizacija, veikianti nuo 1895 metų. Kas dvejus metus į kongresą susirenka tūkstančiai bitininkų, mokslininkų, gastronomijos profesionalų iš daugiau nei 100 šalių. Viena renginio pažibų „The Global Honey Bar“, kur lankytojai gali ragauti kruopščiai atrinktą medų iš viso pasaulio. Tai tarsi pasaulinis medaus podiumas, kur susirenka daugiau nei 10 tūkstančių žmonių iš 100+ šalių: bitininkai, mokslininkai, gastronomijos ekspertai, žurnalistai.
Man ši iniciatyva ne tik apie skonį. Tai galimybė parodyti, kad Lietuvoje dar turime autentišką, švarų, rūšinį medų, kurio kokybę galima patvirtinti ne tik bitininkų pasakojimais, bet ir tarptautiniais vertinimo standartais.
Kaip vyko atranka?
Mūsų misija, kaip Medaus sensorinės analizės ekspertų komandos, buvo atrinkti 10 lietuviško medaus pavyzdžių, kurie taptų Lietuvos vizitine kortele. Atranką pagal tarptautinius sensorinės analizės standartus vykdė sertifikuotų medaus someljė komanda: Rasa Nabažaitė, Ilma Paluckė, Rokas Rutkus ir Jolita Smaidrienė. Mes ieškojome medaus, kuris kalbėtų apie mūsų krašto augaliją, sezoniškumą, bitininkystės tradicijas.
Vertinimas buvo akluoju būdu – ragavome nežinodami nei bitininko pavardės, nei vietovės, iš kurios atkeliavo medus. Tai leidžia „kalbėti“ tik pačiam medui. Kiekvieną mėginį vertinome pagal kvapą, skonį, tekstūrą, spalvą, o vienažiedžio medaus atveju ir pagal tai, kiek jis atitinka augalo nektaro šaltinį. Kiekvienas šaukštelis buvo tarsi mini pasakojimas apie vietą, laiką ir žmones, kurie prižiūrėjo bites.
Kodėl lietuviškas medus gali sudominti pasaulį?
Lietuva gali pasiūlyti ne tik gerai žinomus medaus tipus (liepų, grikių, rapsų), bet ir retesnius, netikėtus skonius: drevinį medų, miško medų suneštą vietinių tamsiųjų bičių, miesto medų. Tokia įvairovė kyla iš švarios aplinkos, sezoninės augalijos gausos ir bitininkystės tradicijų, kurios Lietuvoje išlaikytos per kartas.
Kai pasaulinėje rinkoje vis garsiau kalbama apie medaus klastojimą, mes norime rodyti priešingą pavyzdį: autentišką, rūšinį, tikrą medų. Ši atranka bitininkų bendruomenės atsakas į pastaruoju metu rinkoje pasitaikančius medaus klastojimo atvejus. Norime parodyti, kad Lietuvoje dar turime švarų, rūšinį, aiškios kilmės medų, vertą aukščiausio tarptautinio pripažinimo.
Lietuvos vardą pasaulyje garsins:
Pavasario medus, Gintautas Končius, „Bitidė“
Rapsų medus, Darius Keturakis, „Statinė medaus“
Vasaros medus, Petras ir Ilona Daunorai, „Daunorų bitynas”
Liepų medus, Dainius Noreika, „Balsių medus“
Sosnovskio barščio medus, Algirdas Amšiejus
Tamsiosios bitės suneštas miško medus, Lina Grimutienė, „Grimutų medus“
Miesto medus, Paulius Chockevičius, „Urban bee“
Drevinis medus, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Grikių medus, Laimonas Galvonas, „Medaus namai“
Kiekvienas iš jų – skirtingas, unikalus, bet kartu kuriantis bendrą istoriją apie Lietuvą.
Vieša degustacija - Stripeikiuose
Jeigu norite šią istoriją paragauti – rugpjūčio 15 d. kviečiu į Bitininkystės muziejų Stripeikiuose, kur Žolinių proga surengsime viešą medaus degustaciją. Bus medaus, bus pasakojimų, bus kelionė po Lietuvą be žemėlapio, o tik su šaukšteliu rankoje.
O rugsėjį juos išvysite Kopenhagoje, kur jie stovės šalia medaus iš viso pasaulio. Ir žinote ką? Aš tikiu, kad jie ten jausis kaip namie – nes geras medus, kaip ir geras darbas, yra suprantamas visur.
