Drevinės bitininkystės sodybos atidarymas Musteikoje: ką pamačiau ir paragavau
Drevinė bitininkystė – viena seniausių Lietuvos bitininkavimo tradicijų, iki šiol išlikusi Dzūkijos miškuose. Apsilankymo Musteikoje metu turėjau galimybę pamatyti drevininko darbą, paragauti išskirtinio drevinio medaus ir iš arčiau pažinti unikalų Lietuvos nematerialų kultūros paveldą.
Tai gyvas priminimas apie vieną seniausių Lietuvos bitininkystės tradicijų, kuri šiandien vis dar išsaugoma žmonių rankomis, žiniomis ir pagarba bitei.
Kas yra drevinė bitininkystė?
Drevinė bitininkystė dažnai vadinama archajiškiausia bitininkavimo forma. Bitės čia gyvena medžių drevėse: natūraliose arba žmogaus įrengtose pušyse, o pats bitininkavimas vyksta miške, prisitaikant prie bičių ritmo, o ne atvirkščiai.
Tai ne intensyvi gamyba, ne dideli medaus kiekiai ir ne produktyvumo siekis. Tai santykis su mišku, pagarba bitei ir labai gilios tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Lietuvoje ši tradicija ypač ilgai išliko Dzūkijos miškuose. 2019 m. drevinė bitininkystė Varėnos krašte buvo įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Įspūdžiai iš Musteikos
Atidarymo metu buvo galima ne tik pamatyti naująją sodybą ir lauko ekspoziciją, bet ir gyvai stebėti drevininko kopimą geiniu (specialia virve) į medį. Šis vaizdas šiandien atrodo beveik neįtikėtinas.
Klausantis pasakojimų apie dreves, bites ir senąsias tradicijas, tampa aišku, kiek daug žinių, kantrybės ir fizinės ištvermės reikėjo šiam amatui. Visa ši tradicija paremta ne skuba ar efektyvumu, o ilgamečiu žmogaus ir gamtos ryšiu.
Kuo ypatingas drevinis medus?
Ypatingą įspūdį paliko ir pats drevinis medus. Jis visiškai kitoks nei daugeliui įprastas medus iš modernių avilių.
Drevinėje bitininkystėje medaus iš vienos drevės paprastai gaunama vos 2–3 kilogramai, nes dalis korių visada paliekama pačioms bitėms. Dėl to šis medus niekada nebuvo ir nėra masinės gamybos produktas. Jis išimamas iš iš drevių vieną kartą per metus - rudenį.
Jo skonis labai koncentruotas, gilus, laukinis. Jame dažnai jaučiamos sakų, vaško, bičių duonos, pikio, miško žolynų, kartais net lengvos dūmo ar medienos natos. Tai medus, kuris atspindi Čepkelių apylinkių gamtą: pelkes, pušynus, laukinius augalus ir natūralią bičių aplinką.
Drevinis medus dažniausiai būna kartu su bičių duonele, vašku ar net pikio dalelėmis, todėl jo tekstūra ir skonis tampa dar turtingesni. Tai produktas, kurį ragauji lėtai, bandydamas suprasti visus jo sluoksnius.
Kodėl svarbu išsaugoti šią tradiciją?
Drevinė bitininkystė leidžia pamatyti, kaip atrodė bitininkavimas dar prieš atsirandant šiuolaikiniams aviliams ir intensyviai gamybai. Tai lėtas, daug fizinio darbo ir patirties reikalaujantis amatas, glaudžiai susijęs su mišku ir natūraliu bičių ciklu.
Šiandien tokia bitininkystė nebėra praktikuojama dėl produktyvumo ar ekonominės naudos. Iš vienos drevės gaunami labai maži medaus kiekiai, o pats procesas reikalauja daug laiko ir specifinių žinių. Tačiau būtent dėl to drevinė bitininkystė išlieka svarbi kaip kultūros paveldas ir gyvas istorinis bitininkavimo būdas.
Ypač įstrigo mintis, kad drevinė bitininkystė iš esmės yra ne apie medų, o apie santykį. Santykį tarp žmogaus ir miško. Tarp žmogaus ir bičių. Tarp tradicijos ir atsakomybės ją perduoti toliau. Neatsitiktinai seniau drevės ir pačios bitės buvo laikomos beveik šventomis.
Šiandien, kai bitininkystė dažnai siejama su technologijomis, produktyvumu ar rinkomis, tokios vietos kaip Musteika primena visai kitą bitininkystės pusę – lėtą, pagarbią, autentišką. Ir būtent todėl ji yra tokia svarbi.
Tradicija, kuri tebėra gyva
Džiugu matyti, kad daugiau nei dvejus metus vykdytas projektas „Drevinė bitininkystė – tradicija be sienų“ baigėsi ne tik dokumentais ar tyrimais, bet realia vieta, kur žmonės galės pažinti šį unikalų paveldą gyvai.
Projektas sukūrė ne tik naują lankomą vietą, bet ir erdvę praktiniam šios tradicijos išsaugojimui. Musteikoje galima pamatyti ne tik dreves ar senus įrankius, bet ir patį procesą:
- kaip prižiūrimos drevės,
- kaip kopiama į medžius,
- kaip renkamas medus.
Tokios vietos padeda geriau suprasti, kad drevinė bitininkystė Lietuvoje buvo ne pavienis reiškinys, o ilgą laiką svarbi Dzūkijos miškų gyvenimo dalis.
